Amerikietiškos istorijos

Esu bent kelis kartus sakiusi, kad nežinau, kaip reikėtų keliauti Amerikoje (gerai jau, Jungtinėse Amerikos Valstijose), kur miestai neturi senamiesčių, nėra senos architektūros, visokių gotikinių bažnyčių ir aplinkui vien vienodi stiktlo ir plieno pastatai. Tačiau pasirodo, dangoraižiai būna dar ir kokie skirtingi, o kai dideliuose miestuose yra ką veikti - nepabosta. Per aplinkui (nes seniai žinoma: visi keliai visada veda į Romą), su daugybe palaukimų, sustojimų, trupučiu nuostabių ledų ir itališkų picų ir po nesibaigiančio skrydžio, labai greitai pabaigusio mano kantrybę (ir kas sugalvojo transatlantinius skrydžius be ekranų filmams žiūrėti), mus pasitiko Čikaga.

Čikaga - dangoraižių miestas

Geras jausmas, kai atkeliauji, o tavęs kažkas laukia. Šįkart laukiančiųjų aš nė nepažinojau, taučiau po dešimties minučių sėdėdama jų naujausiame Porche, riedančiame į priemiestyje stovintį namą, kuriame visą savaitę gyvensime, jau kalbėjomės lyg seni giminaičiai - vis keisdami lietuvių ir anglų kalbas ir maišydami žodžius.

Nuosavų namų kvartalas High Parke iškart parodė viena - Amerikoje daug dalykų yra dideli. Dideli automobiliai, dideli šeimyniniai namai (vienos šeimos namelis - tarsi dvaras, ir kaip sakė vietiniai - kuo mažesnė šeima, tuo didenis namas). Taigi ir namas, kuriame gyvenome, buvo milžiniškas, su terasomis, svečių kambariais ir didžiulėmis erdvėmis, tačiau šalia - miškas ir mus iškart įspėjo neišsigąsti, jei ryte aplink langus vaikščios stirnos, o ryt e pažadino čiulbantys paukščiai.

Čikaga - labai greitai pastatytas miestas. Apie upę esantys pastatai - visi statyti panašiu metu, derinti prie miesto vaizdo ir vienas prie kito. Taigi išplaukus į architektūrinę ekskursiją laivu vaikštai tarytume per muziejų, tik kad meno kūriniai didžiuliai - taip ir sėdi užvertęs galvą.

Čikagą tikrai prisiminsiu, kaip miestą, kur maudaisi fontanuose - didžiuliame karštyje (kad ir koks jis būtų pavertus iš Farenheitų į Celsijus) keliavome nuo fontano iki fontano. Ir visuose kone maudėmės drauge su vietiniais vaikais. Ypač tame, kuris prie Millenium Parko, kur garsioji Čikagos pupa: ten fontane projektuojami žmonių veidai šypsosi, o vandeny besiturškiantys vaikai sukuria tokį visiškos laimės jausmą.

Čikaga turi nuostabią impresionistų kolekciją (o kaip vėliau supratome Niujorke, kas čia Amerikoj jos neturi), puikų planetariumą, kur „skrendi” per meterotų žiedus (ar asteruoidų?), smagų viešą zoologijos sodą (kur mane visiškai sužavėjo flamingai), tačiau muziejus, kuriame vos tilpome į tris valandas ir kuris visai netikėtai sužavėjo buvo mokslo muziejus. Maniau, kad galėčiau kelias valandas sėdėti ir žiūrėti į inkubatoriuje besiritantį viščiuką ir šalia bandantį pirmą kartą ant savų kojų atsistoti jo brolį, o paskui visiškai nesėkmingai bandžiau suformuoti iš rūko viesulą, kai septynmetis greta per porą minučių jau turėjo savąjį.

Dar Čikagoje išragavome labai skanaus maisto. Tikriausiai bet kur pasaulyje galėtum valgyti tik labai skanų maistą, jei turėtum, kas tave nusiveda į geras vietas ir dar parekomenduoja, ką valgyti. Puikūs meksikietiški padažai, etiopiški rankomis valgomi papločiai su įdarais, pietinių valstijų kepti viščiukai, kiniški dim sum užkandžiai, amerikietiškos spurgos ir pyragai su neįtikėtinu kiekiu grietinėlės, gilios Čikagos picos (deep dish pizza), atrodančios labiau kaip pyragai, sumuštiniai su jautiena, kai pati bandelė net varva išmirkyta jautienos sultyse (ir tai turėtų būti Italian beef, tik kad bijau, kad nei vienas Italijos italas nesuprastų, kodėl), jaukios kavinukės, kepančios naminę duoną pusryčiams ir puošiančios vaistą valgomais gėlių žiedais… Jei kulinariškai ir nebuvo labai amerikietiška, tai kita vertus ji kaip tik atspindėjo, kiek ir kokios įvairovės čia galima rasti.

Kai savo vadovui pasakiau, kad skrendu Čikagon, jis iškart pareiškė, kad turiu nueiti į beisbolo mačą. Pirma mano reakcija buvo, oi, tikrai ne, aš net nežinau, kaip jis žaidžiamas. Tačiau jo argumentas buvo auksinis - ten eini ne žaidimo žiūrėti, o valgyti dešrainių ir pasižmonėti. Taigi atsidūriau „Wringley’s" stadione žaidžiant „Cobs” (kurie pasirodo šiaip visada pralaimi, bet šįkart laimėjo septyni-vienas): pusę laiko praleidau bandydama suprasti, kas vyksta, koks tikslas bėgti daugiau nei vienam žaidėjui ir kodėl čia gerai, jei išmuša už aikštės, kas mano suvokimu yra “autas” ir neturėtų vykti. Tačiau kai apsipratau su šita dalimi, sėdėti ošiančioje, banguojančioje ir sirgalių dainas dainuojančioje minioje pasidarė visai smagu.

Mičiganas prie Mičigano

Savaitgalį drauge su vietiniais giminaičiais, kaip ir daug vietinių, patraukėme į vasarnamį prie Mičigano ežero Mičigano valstijoje. Vasarnamių rajonėjis priminė idiliškus amerikietiškus filmus, su žaviais mediniais namukais palei gatves ir priešais juos išrikiuotomis pašto dėžutėmis-mažytėmis tų namukų kopijomis. Mums valgant šonkauliukus su keptomis kukurūzų burbuolėmis  aplinkui lakstė aviganis Ignas su ant kaklo parišta Amerikos vėliava, o vakare ant laužo kepant zefyrus skraidė jonvabaliai. O ir ežeras, nepatikėtum, kad ežeras, apsuptas šviesaus smėlio lyg Nidoje, neaprėpiamas ir banguojantis.

Amerikietiškas alus, lietuviški pokalbiai apie pokarį ir fotosesijos būsimos fotografės tinklalapiui užsitęsė iki pat vakaro ir tokia nieko neveikimo diena buvo be galo laiku prieš naujus skrydžius ir naujus miestus.

New York New York: there’s nothing you can’t do

Apie Niujorką žinojau nedaug - kelias vietas iš serialų, kur norėjau nueti ir Harlemą, kur   kažkada gimė lindihopas, todėl būtinai turėjau ten rasti džiazo klubą. Tačiau viena - rasti Harleme džiazo klubą vakarui, kita - ten apsigyventi savaitei. Nors buvome patikinti, kad šių dienų Harlemas, tai ne dvidešimto amžiaus pradžios Harlemas, tačiau kai išlipome stotelėje už keturių blokų nuo savo viešbučio ir tuos visus blokus buvome vieninteliai turistai ir vieninteliai baltaodžiai - pirmas įspūdis buvo baugokas.  Vėliau, tiesa, įpratome, su vietiniais ir to paties džiazo klausėmės, ir sekmadienį bažnyčioje glėbesčiavomės gospelą begiedant.

Viešbutis irgi pasitiko ne per svetingiausiai - netvarkytais kambariais, telefonų nekeliančiais darbuotojais, tualetu, uždaromu spintos durimis… tačiau kai viskas išsisprendė, atslūgo kelionės įtampa, prisijaukinome Harlemą, atmetus kelis keistus dalykus (kaip kad slaptus pusryčius kitame name), kamabarys ėmė rodytis jaukus, pilnas žavių keistų daiktų ir veidrodžių.

Niujorke per savaitę vos spėji apžiūrėti sąrašiuką savųjų  „must”: pereiti Brooklyno tiltą (tik svarbu eiti į Manheteno pusę), atstovėjus eilę aplink visą kvartalą nueiti į Gugenheimą pasižiūrėti savo mylimų impresionistų ir dar kaiptyč italų futuristų darbų, pasivaikčioti po  MET muziejų, pliną viso įmanomo žmonijos meno, po Modernaus meno galeriją, po Musiem of Nature History, kur pilna dinozaurų skeletų, bet kažkodėl prie gyvūnėlių ekspozicijos priskiriami ir indėnai, aplankyti China Towną, kur net „Mac’donaldo” užrašai kiniški, Mažąją Italiją, Centrinį parką, paplaukti iki Laisvės statulos, užlipti į Empire Statą, nueiti paklaustyti Brodvėjaus teatre atliekamo klasikinio miuziklo… Ir visur kiti įspūdžiai, ir kasdien nulūžti iš nuovargio.

Tačiau kartu vyksta daugybė dalykų, kurių nesuplanuosi - akimirkos džiaugsmų. Kaskart metro gali tikėtis vis kito muzikanto, ar juodaodžių berniukų, šokančių breiką traukiny, kartais tiesiog ant lubų, kartais, tiesa, sutinki ir automatais ginkluotų policininkų grupių, ar bomžų, postringaujančių apie gyvenimo prasmę labai jau šmaikščiai, kad net imi abejoti, ar tai nėra surežisuotas „stand up’as”. Prie pat Time Square, gali rasti barą, su nutriušusiomis durimis išdaužtu stiklu, kur tikra ramybės oazė, renkasi vien vietiniai, sienos nukabinėtos sporto žiniomis ir vieno dolerio banknotais, o labai draugiškas barmenas maišo kokteilius po šešis dolerius. O keturioliktos gatvės parke, kurio nė parku nepavadinsi, nes tai tik žalias plotas gatvių sankirtoje, antradieniais, saulei leidžiantis, gali šokti salsą su vietiniais. Arba gali vakarieniauti ant žolės Centriniame parke, kai greta puikus gitaristas groja klasikine gitara, temsta, po krūmus laksto meškėnai, žolėje vis įsižiebia jonvabaliai ir nepatikėtum, kad tu milijoniniame mieste. O dar gali nueiti į senytėlaitį džiazo barą „Paris blues” Harleme, kur juodaodžiai senukai grodami tiek užsitūsina, kad pradeda groti net dantimis ar įduoda gitarą tau ir liepia šiaip ritmiškai trankyti stygas, ant sienų kaba įstatymai, skelbiantys „it is prohibited to dance”, o visi nedidelio baro lankytojai dar prieina ir pakalbinti. Arba tam pačiam Harleme, gali klausytis gospelo mišių, kur pastorius toks įsijautęs, kad pamokslas perauga vos ne į agitacinę kalbą su repo intarpais, o publika tarpais ima klykti ekstazėje. Ir tokių mažų įspūdingų akimirkų, kai gali prisiliesti prie miesto „tikro” gyvenimo (ar bent tikriausio, kiek gali kaip turistas), tiek daug, kad dalies jų net nepagauni, gal nė nepastebi.

O kai miestas ima kiek varginti, sėdi į traukinį ir vos po valandos atsiduri Long Beach’e, prie vandenyno, kur smėlėtas paplūdimys nutįsta kiek akys užmato, Atlantas šltas kaip arbata, stovint iki kelių bangos lūžta virš galvos, bet nenori išlipti kaip smagu. Tik šeštą iš vandens ima varyti policininkai, mat nebebudi gelbėtojai ir nieks tavęs, matot, skęsrančio neištrauks, o žuvėdros pradeda vogti maistą iš poilsiautojų, besimokančių stovėti ant galvos.

Niekada taip nemaniau, bet dabar norėčiau praleisti Niujorke kokį mėnesį - įsigyventi į miesto ritmą, aplankyti daugybę įmanomų koncertų ir teartrų, nueiti į komedijas, į kurias kvietimą gauni iš nepažįstamojo bare, išragauti tai, ko dar nespėjai, rytai eiti pasivaikščioti į Centrinį parką ir atrasti visus jo fontanus ir gėlynėlius. Bet ne ilgiu nei mėnesį, kol kad gali pakęsti alinantį karštį šlapimu dvokiančiose metro stotyse, didžiulius žmonių srautus ir tai, kiek laiko prarandi vien važiuodamas.

Vis dėlto, kad ir kaip man patiko Niujorkas ir Čikaga, matyt, kai kitą kartą važiuosiu į JAV (o juk kada nors būtinai važiuosiu!), tai bus kelionė po Amerikos gamtą ir skirtingas valstijas. Juk dar tiek daug liko, ką pamatyti.

Jorkas!

Šįkart dalinuosi keliais vaizdais iš Jorko!

Kartais tarp nesibaigiančių (vis ilgėjančių!) „reikia perskaityti“ sąrašų ir nebepakeliamų krūvų knygų gera atitrūkti visai dienai ir pasidovanoti sau šeštadienį, pilną puikių mažų gatvelių, įspūdingų bažnyčių, pasivaikščiojimų miesto sienomis, kavos, pokabių ir juoko!

Koks tas Jorkas? Visiškai nuščiuvęs ir tuščias ryte, šurmuliuojantis dieną, pilnutėlis gatvės muzikantų (kur aš tai jau mačiau!), žemėlapiuose pažymėtų namų, kuriuose vaidenasi ir brangių turistinių objektų! Užtat parkuose šokinėje voveraitės, o bažnyčių griuvėsiai įrėmina rudenėjančius medžius.

Žavus miestelis, sakyčiau. Matyt, mane itin lengva papirkti romėnų sienų griuvėsiais ir itališkomis kavinukėmis ant kiekvieno kampo. Na, tik virtuvė Jorkšyro, tenka pripažinti, ne per geriausia -- Jorkšyro pudingą išbandžiau, pliusiuką užsidėjau ir, ačiū, daugiau nereikia, nesupratau, ko gi jis toks garsus:)

Linkėjimai!

L--

P.S.  ir pabaigai, kad nebūtų per saldu, dalinuosi užrašu ant gaisrinės! Jei važiuosite Anglijon, nepamirškite pasinaudoti -- tikrai geras patarimas!

Kelionės saloje tęsiasi - Birmingemas!

Tai ką, vėl atsidūriau Notingeme ir šįkart, panašu, kad strigau ilgam:) O pirma kelionė pasitaikė į Birmingemą -- milijoninį bažnyčių tarp prekybos centrų miestą! Gal tai ir nėra žaviausias Anglijos kampelis, bet apie viską iš pradžių.

Kartais gyvenime sutinki savo sielos dvynių -- draugų, kurie pasidaro artimi iki širdies galmių ir net jei nematai jų metų metais, niekas nė trupučio nepasikeičia. Man pasisekė tokią sutikti Italijoje ir net dalytis kambarį tą pusę metų gyvenimo svajonėje -- „Erasmus“. Ir štai dabar, po ketverių metų, ji atsikraustė į Birmingemą ir mus teskiria vos valandos penkiolikos minučių kelionė!

Kadangi Madga mieste dar visai neseniai, leidomės Birmingemo atrasti kartu ir šios dvi vasariškai saulėtos dienos prisipildė neišsiamiamų pokalbių, naujų vietų ir pirkinių Magdos namams.

Išėjus iš stoties Birmingemas pasitinka tave labai angliška bažnyčia, apsupta... prekybos centrų! Milžiniški modernios architektūros parduotuvių kompleksai apglėbia ir įrėmina ją iš visų pusių. Ir kažkaip panašu, kad sutraukia gerokai daugiau miestiečių, nei maldos namai.

Išvis miesto centro pagrindinis akcentas, regis, ir yra parduotuvės, prekybos centrai ir greito maisto restoranai -- kaip sakė mano kambariokė: „Birmingemas -- nuostabus miestas, ten tiek daug kur gali apsipirkinėti!“.Tačiau pramaišiui gali pamatyti kokį Viktorijos laikų pastatą, žavesnę aikštę ar nuostabią, modernią, milžinišką biblioteką!

Visiškai tradiciniame „Šekspyro pabe“ aptarnauja į hobitą panašus jaunuolis, kalbantis su žaviai itin britišku akcentu, siūlantis vietinį eilą ir kas kelioliką minučių paklausiauntis, ar „ladies“ nieko nepasigedo.

Birmingemo universiteto miestelis sekmadienį nuščiuvęs, tačiau laiką skaičiuoja milžiniškas bokšto laikrodis ir raudonų plytų pastatai aplinkui sukuria visai kito miesto mieste įspūdį!

Visais Birmingemas taip ir lieka maišalynė: modernių ir tradicinių pastatų, centro šurmulio ir tolesnių rajonų visiškos ramybės, įvairių rasių ir tautybių žmonių, į vieną susipinančių daugybės gatvės muzikantų grojamų melodijų. Į tą maišalynę įsipainiojam ir mes -- itališkai čiauškančios lietuvė ir lenkė.

O be to kelionės į / iš / pro Birmingemą nepraeina be naujų pažinčių (o keista, nes visos kitos kelionės dažniausiai praeina!). Šįkart į priekį važiavau su kokių šešiasdešimties nuostabiai pasipuošusia anglų ledi, kuri pasakojo apie priėmimus Bekingemo rūmuose, kuriuose jai teko dalyvauti, o keliaudama atgal gavau sėdynę prie vaikino iš Libijos, taigi pasiklausiau paprastų žmonių nuomonės apie Gedafio režimą ir šios šalies ateitį. 

* * *

Taip ir praleidau visą savaitalį bandydama įrodyti Magdai, kad ir Anglijoj ne viskas „fa schifo“, kad ir čia yra gražių dalykų (ji, vargšė, ką tik iš Italijos, tai gal ir yra kontrastas), kad ir čia ne visi žmonės nesocialūs, kaip jos kambariokai, atvirkščiai, kai kurie, kaip, pavyzdžiui, pagalvių pardavėjas Beestone tikrai maloniai ir draugiškai bendrauja, kad ir čia galima rasti draugų, o ir miestai nėra tokie nykūs, tereikia pasistengti atrasti juose gražesnes vietas... Ir net pati beveik patikėjau. Ir kai grįžinėjau autobusu namo jau iš Notingemo centro tie saulės nušviesti miesto kotedžėliai ir geltonai-raudonai nusidažę parkai dar labiau pakėlė nuotaiką. GAL net ir baigiu prisijaukinti šitą šalį...

Linkėjimai!

L- 

Let it snow...

Kai Anglijoje pasninga, nevažiuoja autobusai, atšaukiamos kelionės, uždaromi oro uostai, mašinos važinėjalėtai lėtai  ir miestas nutyla. Gali tiesiog ant gatvių daryti sniego angelus, niūniuoti sau po nosimi ir grožėtis baltu sekmadieniu. Universiteto parkas pilnas vaikų su rogutėmis ir azijiečių fotografuojančių sniegą. Ir tas visuotinis pamišimas priverčia nusišypsoti, pasiimti fotoaparatą ir pasidžiaugti ta viena para žiemos.

Linkėjimai iš dar vakar žiemiško, o šiandien jau pavasarėjančio Nottingham'o!

L-

We don't need no education

Sveiki,

daugelis jau tikriausiai girdėjot apie mano naująją avantiūra - mokau prancūzų kalbos vidurinėje mokykloje... Ne, ne, prancūziškai aš nekalbu gerai... Nors... dabar labai galvoju savo CV pakeisti į "French - working proficiency":) Šiaip ar taip, išsisuku neblogai, be to, aš ne mokytoja, o tik mokytojos asistentė... Bet apie viską iš pradžių...

Mokykla nėra pastatas, mokykla, matyt, yra reiškinys, tokia konstanta - kur benueisi į mokyklą, atpažinsi savąją. Visai nesvarbu, kad iš išorės į lietuvišką mokyklą ši nė nepanaši ir atrodo kaip veikiau kaip dviejų metrų tvora aptvertas "Akropolis", o viduje kartais primena biurą, vis tiek kaskart atėjusi į pamoką prisimenu, kad buvau pamiršusi, ką tai reiškia . Mergaitės rožiniais plaukais, ryškiu ryškiu neskoningu makiažu, berniukai, besimušantys per pertraukas, dragės, mūvinčios vienodus žiedus, draugai ir "priešai" (miss, neklauskit, kur jie, mes su jais nešnekam), kiek pavargusios mokytojos, leidžiančios pamokas spręsdamos drausmės problemas, o per pertraukas geriančios kavą (TIRPIĄ kavą! tirpi kava mokykloje! pats didžiausias nesusipratimas - jokio kavos kvapo mokytojų kambariuose...) 

Kodėl sakau, kad ši mokykla primena biurą? Todėl, kad visi mokiniai vaikšto su labai oficialiomis uniformomis (kartais vis dar jaučiuosi kaip kokiam filme), visi mokytojai turi griežtai laikytis rengimosi taisyklių (varge, jau gal tris savaites bandau nusipirkti klasikines juodas kelnes, bet šis žingsnis man tikrai labai kvepia taip "viš keturiasdešimt", tai vis delsiu). Visi mokiniai susikirstyti į penkias verslo bendruomenes ir daro visokius projektus... Net "kopijuotojos" - nežinau, kaip įvardyti šią profesiją - atrodo taip, kad galėtų drąsiai eiti į verslo susitikimą tarptautinėje įmonėje.

Bet neįsivaizduokit visko labai rimtai. Kaip vyksta prancūzų pamoka - pirmiausiai po klasę skraido knygos. Tikrąja žodžio prasme skraido, mat namo nei knygų, nei sąsiuvinių niekas nesinešioja ir tada reikia juos kas pamoką išdalinti... Na, ir nejau nemėgstamam klasiokui knygą paduosi į rankas, juk kur kas smagiau, kai ją meti per pusę klasės. Tuomet prasideda visiškai eilinė kalbos pamoka: kas rašo žinutes, kas po stalu žaidžia lego žmogeliukais... Ar mes irgi taip prastai teišmokom kalbų mokykloje? Na, kai pagalvoju apie savo vokiečių ir ką galėčiau suregzti šia kalba,  panašu, kad taip. Bet mano mokiniam prancūzų kalba pirmoji, o atsakyti į klausimą comment tu t'appelle? kažkaip labai sunkiai sekasi, nors dalis jų dešimtokai...Aš tai tuo, tiesą sakant, visai džiaugiuosi, nes jei jiems sektųsi puikiai, tai kur kas prasčiau būtų man - nepakaktų bonjour ir je m'appelle mokėti...

O kol kas pratinuosi vadinama Miss ir neatsistebiu, kokių perliukų kartais pažeria mano mokiniai. Tikrai sutrikau, kai viena mergaitė paklausė, ar man penkiolika. Na, bet sakykim, penkiolika jai tiesiog yra "suaugusio žmogaus amžius". O pastarają spranuotą frazę išgirdau iš vieno trylikmečio, mokantis pasakyti savo nuomonę apie drabužius: "The tie is allright if it's a right tie". Ir būtumėt girdėję, kokiu rimtu tonu!

Išvada: mokytoja aš nebūsiu. Jei kada sugalvočiau, priminkit man tai;)

Linkėjimai iš šąlančios Princesės gatvės.

L-

Let's go to Bath!

Kai grupiokė iš Malaizijos priėjusi entuziastingai pareiškė "Let's go to Bath!" suklusau. Visi mes dar kartais nesuprantam vienas kito akcentų, tai ir pamaniau, kad kažko neišgirdau, nežinau kokio nors žodžio, arba mes ką nors skirtingai tariame, gi ne į vonią mane kviečia!?! O pasirodo Bath yra nedidelis miestas į vakarus nuo Londono, įkurtas dar romėnų laikais. Ši frazė apie romėnus, matyt, mane ir papirko - kur kas nors susijusio su Italija, juk turi būti gražu - ir šeštadienio rytą jau sėdėjau iraniečių pilname autobuse riedančiame Anglijos lygumomis į pietus. Keistas jausmas - apsidairai ir supranti, kad esi vienintelė europietė autobuse, na tai gal dar nebūtų taip akivaizdu, jei nebūtum vienintelė  šviesiaplaukė!

   Bath - gražus mažas miestelis prie upės, palengva kylantis į kalvą. Žmonėms iš šiltų kraštų jis pasirodė pilkas, o man - jaukus. Bažnyčioje žmonės jau giedojo Kalėdines giesmes (giedojome ir mes - nesvarbu, kad mano draugė musulmonė), Kalėdiniame turgelyje pilstė karštą vyną (o čia jau gaila, kad mano draugė musulmonė ir negerianti visai...), o minios pirkiniavosi - tikrai Kalėdoms. Tik kažkaip kai viskas aplinkui dar žalia ir nešalta, jausmas lyg kažkas suklydo ir pradėjo žaisti Kalėdas spalį... Bet jau pradedu įsigyventi į tą nuotaiką ir tikiuosi baltų gražių Kalėdų namuose!

 

Linkėjimai!

L-

Bičių miestas

Sveiki,

linkėjimai iš Beestono - bičių miesto, o dabar jau ir mano miesto! Štai visai neseniai sužinojau, kad Beestonas vis dėlto yra atskiras miestas su visais savo 21 000 gyventojų ir keturiais golfo laukais. Kol kas mano žaviausi miesto atradimai apsiribojo  smagiais vietų pavadinimais: aikšte pavadinimu „The Square“, gatve pavadinimu „The City“ ir TIK šaldytų produktų parduotuve pavadinimu „Iceland“. Taigi nusprendžiau, kad visai verta po šį savo miestelį pasižvalgyti daugiau. 

O šeštadienis kaip tik pasitaikė saulėtas ir išėjusios pasivaikščioti po apylinkes atradome daug smagių dalykėlių.

Pasirodo Beestono pakraščiu eina Nottighamo kanalas, o palei kanalą verda kitoks gyvenimas. Kanalo pakraščiai nustatyti nedideliais namukais, atrodančiais kaip mūsų sodai, tačiau prie jų prišvartuoti nedideli garlaiviukai, kuriais šeimos išplaukia pasiplaukioti ir kartu pasiima dar po kelis šunis.


Vaikai entuziastingai atidarinėja šliuzo vartus, kad laiveliai išplauktų į upę ir šūkauja tėvams ar seneliams, tvirtai laikantiems medinius laivų vairus. O reta esančioje futbolo aikštėje treniruojasi gal keturios vaikinų komandos, pro šalį nepaliaujamai važiuoja dviračiai, bėgioja vaikai ir šuniukai.


O tada visi tie dviračiai sustoja prie vienintelės prie kanalo esančios kavinukės, kuri visai nedidelė. Sienos nuo lubų iki grindų nukabinėtos nuotraukomis ir atvirukais, o vienintelis padavėjas rodo visas bandeles, kiek tik turi, ir kaip namie daro arbatą į didelius puodelius, kurie visi skirtingi!



Ir kai kaip pridera popietę rankas šildo „proper tea“ (su pienu ir cukrumi) ir šveičia saulė, visai gera toj Anglijoj! Ir visai nesvarbu, kad vaizdą į kanalą užtveria degalinė. Kažkaip kai tai laivų degalinė net visai romantiška...

Galvojau kaip anglė padėti kelis iksus pabaigai, bet šiandien ir taip per daug prisiskaičiau apie emocijų raišką internete, tai gal tiek to. Tiesiog linkėjimai!

L-