Esu bent
kelis kartus sakiusi, kad nežinau,
kaip reikėtų keliauti Amerikoje (gerai
jau, Jungtinėse Amerikos
Valstijose), kur miestai neturi senamiesčių,
nėra senos architektūros, visokių gotikinių bažnyčių ir aplinkui vien vienodi
stiktlo ir plieno pastatai. Tačiau
pasirodo, dangoraižiai būna dar ir kokie skirtingi, o
kai dideliuose miestuose yra ką
veikti - nepabosta. Per aplinkui (nes seniai žinoma: visi keliai visada veda į Romą),
su daugybe palaukimų,
sustojimų, trupučiu nuostabių ledų ir itališkų picų ir po nesibaigiančio
skrydžio, labai greitai
pabaigusio mano kantrybę (ir
kas sugalvojo transatlantinius skrydžius
be ekranų filmams žiūrėti),
mus pasitiko Čikaga.
Čikaga - dangoraižių
miestas
Geras jausmas, kai atkeliauji, o tavęs kažkas
laukia. Šįkart laukiančiųjų
aš nė
nepažinojau, taučiau po dešimties minučių
sėdėdama jų
naujausiame Porche, riedančiame į
priemiestyje stovintį namą, kuriame visą
savaitę gyvensime, jau kalbėjomės
lyg seni giminaičiai - vis keisdami lietuvių
ir anglų kalbas ir maišydami žodžius.
Nuosavų namų
kvartalas High Parke iškart parodė
viena - Amerikoje daug dalykų yra dideli. Dideli automobiliai,
dideli šeimyniniai namai (vienos šeimos namelis -
tarsi dvaras, ir kaip sakė vietiniai - kuo mažesnė
šeima, tuo didenis namas). Taigi ir namas, kuriame
gyvenome, buvo milžiniškas, su
terasomis, svečių kambariais ir didžiulėmis
erdvėmis, tačiau šalia - miškas
ir mus iškart įspėjo neišsigąsti,
jei ryte aplink langus vaikščios stirnos, o ryt e pažadino
čiulbantys paukščiai.
Čikaga - labai greitai pastatytas miestas. Apie upę
esantys pastatai - visi statyti panašiu metu, derinti
prie miesto vaizdo ir vienas prie kito. Taigi išplaukus į
architektūrinę
ekskursiją laivu vaikštai tarytume per
muziejų, tik kad meno kūriniai didžiuliai - taip ir
sėdi užvertęs galvą.
Čikagą tikrai prisiminsiu, kaip miestą,
kur maudaisi fontanuose - didžiuliame karštyje (kad ir koks
jis būtų pavertus iš
Farenheitų į
Celsijus) keliavome nuo fontano iki fontano. Ir visuose kone maudėmės
drauge su vietiniais vaikais. Ypač tame, kuris prie Millenium Parko,
kur garsioji Čikagos pupa: ten fontane projektuojami žmonių
veidai šypsosi, o vandeny besiturškiantys vaikai
sukuria tokį visiškos laimės
jausmą.
Čikaga turi nuostabią
impresionistų kolekciją
(o kaip vėliau supratome Niujorke, kas čia
Amerikoj jos neturi), puikų planetariumą, kur „skrendi”
per meterotų žiedus (ar
asteruoidų?), smagų viešą
zoologijos sodą (kur mane visiškai
sužavėjo flamingai), tačiau
muziejus, kuriame vos tilpome į tris valandas ir kuris visai netikėtai
sužavėjo buvo mokslo muziejus. Maniau, kad
galėčiau kelias valandas sėdėti
ir žiūrėti į
inkubatoriuje besiritantį viščiuką
ir šalia bandantį pirmą
kartą ant savų
kojų atsistoti jo brolį,
o paskui visiškai nesėkmingai bandžiau suformuoti iš
rūko viesulą, kai septynmetis greta per porą
minučių jau turėjo savąjį.
Dar Čikagoje išragavome labai
skanaus maisto. Tikriausiai bet kur pasaulyje galėtum valgyti tik
labai skanų maistą, jei turėtum,
kas tave nusiveda į geras vietas ir dar parekomenduoja,
ką valgyti. Puikūs meksikietiški
padažai, etiopiški rankomis valgomi papločiai
su įdarais, pietinių valstijų
kepti viščiukai, kiniški dim sum užkandžiai,
amerikietiškos spurgos ir pyragai su neįtikėtinu
kiekiu grietinėlės, gilios Čikagos picos (deep
dish pizza), atrodančios labiau kaip pyragai, sumuštiniai
su jautiena, kai pati bandelė net varva išmirkyta jautienos
sultyse (ir tai turėtų
būti Italian beef, tik kad bijau, kad nei vienas
Italijos italas nesuprastų, kodėl), jaukios
kavinukės, kepančios naminę
duoną pusryčiams ir puošiančios
vaistą valgomais gėlių
žiedais… Jei kulinariškai ir nebuvo
labai amerikietiška, tai kita vertus ji kaip tik
atspindėjo, kiek ir kokios įvairovės
čia galima rasti.
Kai savo vadovui pasakiau, kad skrendu Čikagon, jis iškart
pareiškė, kad turiu nueiti į
beisbolo mačą. Pirma mano reakcija buvo, oi,
tikrai ne, aš net nežinau, kaip jis žaidžiamas.
Tačiau jo argumentas buvo auksinis - ten eini ne žaidimo
žiūrėti, o valgyti dešrainių
ir pasižmonėti. Taigi atsidūriau „Wringley’s" stadione žaidžiant „Cobs” (kurie pasirodo šiaip
visada pralaimi, bet šįkart laimėjo
septyni-vienas): pusę laiko praleidau bandydama suprasti,
kas vyksta, koks tikslas bėgti daugiau nei vienam žaidėjui
ir kodėl čia gerai, jei išmuša
už aikštės,
kas mano suvokimu yra “autas”
ir neturėtų
vykti. Tačiau kai apsipratau su šita
dalimi, sėdėti ošiančioje,
banguojančioje ir sirgalių dainas dainuojančioje
minioje pasidarė visai smagu.
Mičiganas prie Mičigano
Savaitgalį drauge su vietiniais giminaičiais, kaip ir daug vietinių, patraukėme į vasarnamį
prie Mičigano ežero Mičigano valstijoje. Vasarnamių rajonėjis
priminė idiliškus amerikietiškus filmus, su žaviais mediniais namukais
palei gatves ir priešais
juos išrikiuotomis pašto dėžutėmis-mažytėmis tų namukų kopijomis. Mums valgant šonkauliukus su keptomis kukurūzų burbuolėmis aplinkui lakstė aviganis Ignas su ant kaklo parišta Amerikos vėliava,
o vakare ant laužo
kepant zefyrus skraidė jonvabaliai.
O ir ežeras, nepatikėtum, kad ežeras, apsuptas šviesaus smėlio lyg Nidoje, neaprėpiamas ir banguojantis.
Amerikietiškas alus, lietuviški pokalbiai apie pokarį ir fotosesijos būsimos fotografės tinklalapiui užsitęsė iki
pat vakaro ir tokia nieko neveikimo diena buvo be galo laiku prieš naujus skrydžius ir naujus miestus.
New York New York: there’s
nothing you can’t do
Apie Niujorką žinojau nedaug -
kelias vietas iš serialų, kur norėjau
nueti ir Harlemą, kur kažkada gimė
lindihopas, todėl būtinai turėjau
ten rasti džiazo klubą. Tačiau viena - rasti
Harleme džiazo klubą vakarui, kita - ten apsigyventi
savaitei. Nors buvome patikinti, kad šių
dienų Harlemas, tai ne dvidešimto
amžiaus pradžios Harlemas, tačiau
kai išlipome stotelėje už
keturių blokų
nuo savo viešbučio ir tuos visus
blokus buvome vieninteliai turistai ir vieninteliai baltaodžiai
- pirmas įspūdis buvo baugokas. Vėliau, tiesa, įpratome, su
vietiniais ir to paties džiazo klausėmės,
ir sekmadienį bažnyčioje
glėbesčiavomės gospelą
begiedant.
Viešbutis irgi pasitiko ne per
svetingiausiai - netvarkytais kambariais, telefonų
nekeliančiais darbuotojais, tualetu, uždaromu
spintos durimis… tačiau kai viskas išsisprendė,
atslūgo kelionės įtampa,
prisijaukinome Harlemą, atmetus kelis keistus dalykus
(kaip kad slaptus pusryčius kitame name), kamabarys ėmė
rodytis jaukus, pilnas žavių
keistų daiktų
ir veidrodžių.
Niujorke per savaitę vos spėji apžiūrėti
sąrašiuką
savųjų „must”:
pereiti Brooklyno tiltą (tik svarbu eiti į
Manheteno pusę), atstovėjus eilę
aplink visą kvartalą
nueiti į Gugenheimą
pasižiūrėti savo mylimų
impresionistų ir dar kaiptyč
italų futuristų
darbų, pasivaikčioti po MET muziejų, pliną
viso įmanomo žmonijos meno, po Modernaus meno
galeriją, po Musiem of Nature History, kur pilna dinozaurų
skeletų, bet kažkodėl prie gyvūnėlių
ekspozicijos priskiriami ir indėnai, aplankyti China Towną,
kur net „Mac’donaldo”
užrašai kiniški, Mažąją
Italiją, Centrinį parką, paplaukti iki
Laisvės statulos, užlipti į
Empire Statą, nueiti paklaustyti Brodvėjaus
teatre atliekamo klasikinio miuziklo… Ir visur kiti įspūdžiai,
ir kasdien nulūžti iš nuovargio.
Tačiau kartu vyksta daugybė
dalykų, kurių nesuplanuosi - akimirkos džiaugsmų.
Kaskart metro gali tikėtis vis kito muzikanto, ar juodaodžių
berniukų, šokančių
breiką traukiny, kartais tiesiog ant lubų,
kartais, tiesa, sutinki ir automatais ginkluotų
policininkų grupių, ar bomžų,
postringaujančių apie gyvenimo prasmę
labai jau šmaikščiai, kad net imi
abejoti, ar tai nėra surežisuotas „stand
up’as”. Prie pat Time Square, gali rasti
barą, su nutriušusiomis durimis išdaužtu
stiklu, kur tikra ramybės oazė, renkasi vien
vietiniai, sienos nukabinėtos sporto žiniomis ir vieno
dolerio banknotais, o labai draugiškas barmenas maišo
kokteilius po šešis dolerius. O keturioliktos gatvės
parke, kurio nė parku nepavadinsi, nes tai tik žalias
plotas gatvių sankirtoje, antradieniais, saulei
leidžiantis, gali šokti salsą
su vietiniais. Arba gali vakarieniauti ant žolės
Centriniame parke, kai greta puikus gitaristas groja klasikine gitara, temsta,
po krūmus laksto meškėnai, žolėje
vis įsižiebia jonvabaliai ir nepatikėtum,
kad tu milijoniniame mieste. O dar gali nueiti į
senytėlaitį džiazo barą „Paris blues” Harleme, kur juodaodžiai
senukai grodami tiek užsitūsina, kad
pradeda groti net dantimis ar įduoda gitarą
tau ir liepia šiaip ritmiškai trankyti
stygas, ant sienų kaba įstatymai,
skelbiantys „it is prohibited to dance”, o visi
nedidelio baro lankytojai dar prieina ir pakalbinti. Arba tam pačiam
Harleme, gali klausytis gospelo mišių, kur pastorius
toks įsijautęs, kad pamokslas perauga vos ne į
agitacinę kalbą
su repo intarpais, o publika tarpais ima klykti ekstazėje.
Ir tokių mažų
įspūdingų
akimirkų, kai gali prisiliesti prie miesto „tikro”
gyvenimo (ar bent tikriausio, kiek gali kaip turistas), tiek daug, kad
dalies jų net nepagauni, gal nė
nepastebi.
O kai miestas ima kiek varginti, sėdi į
traukinį ir vos po valandos atsiduri Long
Beach’e, prie vandenyno, kur smėlėtas
paplūdimys nutįsta kiek akys užmato,
Atlantas šltas kaip arbata, stovint iki kelių
bangos lūžta virš
galvos, bet nenori išlipti kaip smagu. Tik šeštą
iš vandens ima varyti policininkai, mat
nebebudi gelbėtojai ir nieks tavęs, matot, skęsrančio
neištrauks, o žuvėdros pradeda
vogti maistą iš
poilsiautojų, besimokančių
stovėti ant galvos.
Niekada taip nemaniau, bet dabar norėčiau praleisti
Niujorke kokį mėnesį
- įsigyventi į miesto ritmą, aplankyti
daugybę įmanomų
koncertų ir teartrų, nueiti į
komedijas, į kurias kvietimą
gauni iš nepažįstamojo bare, išragauti
tai, ko dar nespėjai, rytai eiti pasivaikščioti
į Centrinį
parką ir atrasti visus jo fontanus ir gėlynėlius.
Bet ne ilgiu nei mėnesį, kol kad gali
pakęsti alinantį karštį
šlapimu dvokiančiose metro stotyse, didžiulius
žmonių srautus ir tai, kiek laiko prarandi
vien važiuodamas.
Vis dėlto, kad ir kaip man patiko
Niujorkas ir Čikaga, matyt, kai kitą
kartą važiuosiu į
JAV (o juk kada nors būtinai važiuosiu!), tai bus
kelionė po Amerikos gamtą
ir skirtingas valstijas. Juk dar tiek daug liko, ką
pamatyti.