Amerikietiškos istorijos

Esu bent kelis kartus sakiusi, kad nežinau, kaip reikėtų keliauti Amerikoje (gerai jau, Jungtinėse Amerikos Valstijose), kur miestai neturi senamiesčių, nėra senos architektūros, visokių gotikinių bažnyčių ir aplinkui vien vienodi stiktlo ir plieno pastatai. Tačiau pasirodo, dangoraižiai būna dar ir kokie skirtingi, o kai dideliuose miestuose yra ką veikti - nepabosta. Per aplinkui (nes seniai žinoma: visi keliai visada veda į Romą), su daugybe palaukimų, sustojimų, trupučiu nuostabių ledų ir itališkų picų ir po nesibaigiančio skrydžio, labai greitai pabaigusio mano kantrybę (ir kas sugalvojo transatlantinius skrydžius be ekranų filmams žiūrėti), mus pasitiko Čikaga.

Čikaga - dangoraižių miestas

Geras jausmas, kai atkeliauji, o tavęs kažkas laukia. Šįkart laukiančiųjų aš nė nepažinojau, taučiau po dešimties minučių sėdėdama jų naujausiame Porche, riedančiame į priemiestyje stovintį namą, kuriame visą savaitę gyvensime, jau kalbėjomės lyg seni giminaičiai - vis keisdami lietuvių ir anglų kalbas ir maišydami žodžius.

Nuosavų namų kvartalas High Parke iškart parodė viena - Amerikoje daug dalykų yra dideli. Dideli automobiliai, dideli šeimyniniai namai (vienos šeimos namelis - tarsi dvaras, ir kaip sakė vietiniai - kuo mažesnė šeima, tuo didenis namas). Taigi ir namas, kuriame gyvenome, buvo milžiniškas, su terasomis, svečių kambariais ir didžiulėmis erdvėmis, tačiau šalia - miškas ir mus iškart įspėjo neišsigąsti, jei ryte aplink langus vaikščios stirnos, o ryt e pažadino čiulbantys paukščiai.

Čikaga - labai greitai pastatytas miestas. Apie upę esantys pastatai - visi statyti panašiu metu, derinti prie miesto vaizdo ir vienas prie kito. Taigi išplaukus į architektūrinę ekskursiją laivu vaikštai tarytume per muziejų, tik kad meno kūriniai didžiuliai - taip ir sėdi užvertęs galvą.

Čikagą tikrai prisiminsiu, kaip miestą, kur maudaisi fontanuose - didžiuliame karštyje (kad ir koks jis būtų pavertus iš Farenheitų į Celsijus) keliavome nuo fontano iki fontano. Ir visuose kone maudėmės drauge su vietiniais vaikais. Ypač tame, kuris prie Millenium Parko, kur garsioji Čikagos pupa: ten fontane projektuojami žmonių veidai šypsosi, o vandeny besiturškiantys vaikai sukuria tokį visiškos laimės jausmą.

Čikaga turi nuostabią impresionistų kolekciją (o kaip vėliau supratome Niujorke, kas čia Amerikoj jos neturi), puikų planetariumą, kur „skrendi” per meterotų žiedus (ar asteruoidų?), smagų viešą zoologijos sodą (kur mane visiškai sužavėjo flamingai), tačiau muziejus, kuriame vos tilpome į tris valandas ir kuris visai netikėtai sužavėjo buvo mokslo muziejus. Maniau, kad galėčiau kelias valandas sėdėti ir žiūrėti į inkubatoriuje besiritantį viščiuką ir šalia bandantį pirmą kartą ant savų kojų atsistoti jo brolį, o paskui visiškai nesėkmingai bandžiau suformuoti iš rūko viesulą, kai septynmetis greta per porą minučių jau turėjo savąjį.

Dar Čikagoje išragavome labai skanaus maisto. Tikriausiai bet kur pasaulyje galėtum valgyti tik labai skanų maistą, jei turėtum, kas tave nusiveda į geras vietas ir dar parekomenduoja, ką valgyti. Puikūs meksikietiški padažai, etiopiški rankomis valgomi papločiai su įdarais, pietinių valstijų kepti viščiukai, kiniški dim sum užkandžiai, amerikietiškos spurgos ir pyragai su neįtikėtinu kiekiu grietinėlės, gilios Čikagos picos (deep dish pizza), atrodančios labiau kaip pyragai, sumuštiniai su jautiena, kai pati bandelė net varva išmirkyta jautienos sultyse (ir tai turėtų būti Italian beef, tik kad bijau, kad nei vienas Italijos italas nesuprastų, kodėl), jaukios kavinukės, kepančios naminę duoną pusryčiams ir puošiančios vaistą valgomais gėlių žiedais… Jei kulinariškai ir nebuvo labai amerikietiška, tai kita vertus ji kaip tik atspindėjo, kiek ir kokios įvairovės čia galima rasti.

Kai savo vadovui pasakiau, kad skrendu Čikagon, jis iškart pareiškė, kad turiu nueiti į beisbolo mačą. Pirma mano reakcija buvo, oi, tikrai ne, aš net nežinau, kaip jis žaidžiamas. Tačiau jo argumentas buvo auksinis - ten eini ne žaidimo žiūrėti, o valgyti dešrainių ir pasižmonėti. Taigi atsidūriau „Wringley’s" stadione žaidžiant „Cobs” (kurie pasirodo šiaip visada pralaimi, bet šįkart laimėjo septyni-vienas): pusę laiko praleidau bandydama suprasti, kas vyksta, koks tikslas bėgti daugiau nei vienam žaidėjui ir kodėl čia gerai, jei išmuša už aikštės, kas mano suvokimu yra “autas” ir neturėtų vykti. Tačiau kai apsipratau su šita dalimi, sėdėti ošiančioje, banguojančioje ir sirgalių dainas dainuojančioje minioje pasidarė visai smagu.

Mičiganas prie Mičigano

Savaitgalį drauge su vietiniais giminaičiais, kaip ir daug vietinių, patraukėme į vasarnamį prie Mičigano ežero Mičigano valstijoje. Vasarnamių rajonėjis priminė idiliškus amerikietiškus filmus, su žaviais mediniais namukais palei gatves ir priešais juos išrikiuotomis pašto dėžutėmis-mažytėmis tų namukų kopijomis. Mums valgant šonkauliukus su keptomis kukurūzų burbuolėmis  aplinkui lakstė aviganis Ignas su ant kaklo parišta Amerikos vėliava, o vakare ant laužo kepant zefyrus skraidė jonvabaliai. O ir ežeras, nepatikėtum, kad ežeras, apsuptas šviesaus smėlio lyg Nidoje, neaprėpiamas ir banguojantis.

Amerikietiškas alus, lietuviški pokalbiai apie pokarį ir fotosesijos būsimos fotografės tinklalapiui užsitęsė iki pat vakaro ir tokia nieko neveikimo diena buvo be galo laiku prieš naujus skrydžius ir naujus miestus.

New York New York: there’s nothing you can’t do

Apie Niujorką žinojau nedaug - kelias vietas iš serialų, kur norėjau nueti ir Harlemą, kur   kažkada gimė lindihopas, todėl būtinai turėjau ten rasti džiazo klubą. Tačiau viena - rasti Harleme džiazo klubą vakarui, kita - ten apsigyventi savaitei. Nors buvome patikinti, kad šių dienų Harlemas, tai ne dvidešimto amžiaus pradžios Harlemas, tačiau kai išlipome stotelėje už keturių blokų nuo savo viešbučio ir tuos visus blokus buvome vieninteliai turistai ir vieninteliai baltaodžiai - pirmas įspūdis buvo baugokas.  Vėliau, tiesa, įpratome, su vietiniais ir to paties džiazo klausėmės, ir sekmadienį bažnyčioje glėbesčiavomės gospelą begiedant.

Viešbutis irgi pasitiko ne per svetingiausiai - netvarkytais kambariais, telefonų nekeliančiais darbuotojais, tualetu, uždaromu spintos durimis… tačiau kai viskas išsisprendė, atslūgo kelionės įtampa, prisijaukinome Harlemą, atmetus kelis keistus dalykus (kaip kad slaptus pusryčius kitame name), kamabarys ėmė rodytis jaukus, pilnas žavių keistų daiktų ir veidrodžių.

Niujorke per savaitę vos spėji apžiūrėti sąrašiuką savųjų  „must”: pereiti Brooklyno tiltą (tik svarbu eiti į Manheteno pusę), atstovėjus eilę aplink visą kvartalą nueiti į Gugenheimą pasižiūrėti savo mylimų impresionistų ir dar kaiptyč italų futuristų darbų, pasivaikčioti po  MET muziejų, pliną viso įmanomo žmonijos meno, po Modernaus meno galeriją, po Musiem of Nature History, kur pilna dinozaurų skeletų, bet kažkodėl prie gyvūnėlių ekspozicijos priskiriami ir indėnai, aplankyti China Towną, kur net „Mac’donaldo” užrašai kiniški, Mažąją Italiją, Centrinį parką, paplaukti iki Laisvės statulos, užlipti į Empire Statą, nueiti paklaustyti Brodvėjaus teatre atliekamo klasikinio miuziklo… Ir visur kiti įspūdžiai, ir kasdien nulūžti iš nuovargio.

Tačiau kartu vyksta daugybė dalykų, kurių nesuplanuosi - akimirkos džiaugsmų. Kaskart metro gali tikėtis vis kito muzikanto, ar juodaodžių berniukų, šokančių breiką traukiny, kartais tiesiog ant lubų, kartais, tiesa, sutinki ir automatais ginkluotų policininkų grupių, ar bomžų, postringaujančių apie gyvenimo prasmę labai jau šmaikščiai, kad net imi abejoti, ar tai nėra surežisuotas „stand up’as”. Prie pat Time Square, gali rasti barą, su nutriušusiomis durimis išdaužtu stiklu, kur tikra ramybės oazė, renkasi vien vietiniai, sienos nukabinėtos sporto žiniomis ir vieno dolerio banknotais, o labai draugiškas barmenas maišo kokteilius po šešis dolerius. O keturioliktos gatvės parke, kurio nė parku nepavadinsi, nes tai tik žalias plotas gatvių sankirtoje, antradieniais, saulei leidžiantis, gali šokti salsą su vietiniais. Arba gali vakarieniauti ant žolės Centriniame parke, kai greta puikus gitaristas groja klasikine gitara, temsta, po krūmus laksto meškėnai, žolėje vis įsižiebia jonvabaliai ir nepatikėtum, kad tu milijoniniame mieste. O dar gali nueiti į senytėlaitį džiazo barą „Paris blues” Harleme, kur juodaodžiai senukai grodami tiek užsitūsina, kad pradeda groti net dantimis ar įduoda gitarą tau ir liepia šiaip ritmiškai trankyti stygas, ant sienų kaba įstatymai, skelbiantys „it is prohibited to dance”, o visi nedidelio baro lankytojai dar prieina ir pakalbinti. Arba tam pačiam Harleme, gali klausytis gospelo mišių, kur pastorius toks įsijautęs, kad pamokslas perauga vos ne į agitacinę kalbą su repo intarpais, o publika tarpais ima klykti ekstazėje. Ir tokių mažų įspūdingų akimirkų, kai gali prisiliesti prie miesto „tikro” gyvenimo (ar bent tikriausio, kiek gali kaip turistas), tiek daug, kad dalies jų net nepagauni, gal nė nepastebi.

O kai miestas ima kiek varginti, sėdi į traukinį ir vos po valandos atsiduri Long Beach’e, prie vandenyno, kur smėlėtas paplūdimys nutįsta kiek akys užmato, Atlantas šltas kaip arbata, stovint iki kelių bangos lūžta virš galvos, bet nenori išlipti kaip smagu. Tik šeštą iš vandens ima varyti policininkai, mat nebebudi gelbėtojai ir nieks tavęs, matot, skęsrančio neištrauks, o žuvėdros pradeda vogti maistą iš poilsiautojų, besimokančių stovėti ant galvos.

Niekada taip nemaniau, bet dabar norėčiau praleisti Niujorke kokį mėnesį - įsigyventi į miesto ritmą, aplankyti daugybę įmanomų koncertų ir teartrų, nueiti į komedijas, į kurias kvietimą gauni iš nepažįstamojo bare, išragauti tai, ko dar nespėjai, rytai eiti pasivaikščioti į Centrinį parką ir atrasti visus jo fontanus ir gėlynėlius. Bet ne ilgiu nei mėnesį, kol kad gali pakęsti alinantį karštį šlapimu dvokiančiose metro stotyse, didžiulius žmonių srautus ir tai, kiek laiko prarandi vien važiuodamas.

Vis dėlto, kad ir kaip man patiko Niujorkas ir Čikaga, matyt, kai kitą kartą važiuosiu į JAV (o juk kada nors būtinai važiuosiu!), tai bus kelionė po Amerikos gamtą ir skirtingas valstijas. Juk dar tiek daug liko, ką pamatyti.