Sveiki,
daugelis jau tikriausiai girdėjot apie mano naująją avantiūra - mokau prancūzų kalbos vidurinėje mokykloje... Ne, ne, prancūziškai aš nekalbu gerai... Nors... dabar labai galvoju savo CV pakeisti į "French - working proficiency":) Šiaip ar taip, išsisuku neblogai, be to, aš ne mokytoja, o tik mokytojos asistentė... Bet apie viską iš pradžių...
Mokykla nėra pastatas, mokykla, matyt, yra reiškinys, tokia konstanta - kur benueisi į mokyklą, atpažinsi savąją. Visai nesvarbu, kad iš išorės į lietuvišką mokyklą ši nė nepanaši ir atrodo kaip veikiau kaip dviejų metrų tvora aptvertas "Akropolis", o viduje kartais primena biurą, vis tiek kaskart atėjusi į pamoką prisimenu, kad buvau pamiršusi, ką tai reiškia . Mergaitės rožiniais plaukais, ryškiu ryškiu neskoningu makiažu, berniukai, besimušantys per pertraukas, dragės, mūvinčios vienodus žiedus, draugai ir "priešai" (miss, neklauskit, kur jie, mes su jais nešnekam), kiek pavargusios mokytojos, leidžiančios pamokas spręsdamos drausmės problemas, o per pertraukas geriančios kavą (TIRPIĄ kavą! tirpi kava mokykloje! pats didžiausias nesusipratimas - jokio kavos kvapo mokytojų kambariuose...)
Kodėl sakau, kad ši mokykla primena biurą? Todėl, kad visi mokiniai vaikšto su labai oficialiomis uniformomis (kartais vis dar jaučiuosi kaip kokiam filme), visi mokytojai turi griežtai laikytis rengimosi taisyklių (varge, jau gal tris savaites bandau nusipirkti klasikines juodas kelnes, bet šis žingsnis man tikrai labai kvepia taip "viš keturiasdešimt", tai vis delsiu). Visi mokiniai susikirstyti į penkias verslo bendruomenes ir daro visokius projektus... Net "kopijuotojos" - nežinau, kaip įvardyti šią profesiją - atrodo taip, kad galėtų drąsiai eiti į verslo susitikimą tarptautinėje įmonėje.
Bet neįsivaizduokit visko labai rimtai. Kaip vyksta prancūzų pamoka - pirmiausiai po klasę skraido knygos. Tikrąja žodžio prasme skraido, mat namo nei knygų, nei sąsiuvinių niekas nesinešioja ir tada reikia juos kas pamoką išdalinti... Na, ir nejau nemėgstamam klasiokui knygą paduosi į rankas, juk kur kas smagiau, kai ją meti per pusę klasės. Tuomet prasideda visiškai eilinė kalbos pamoka: kas rašo žinutes, kas po stalu žaidžia lego žmogeliukais... Ar mes irgi taip prastai teišmokom kalbų mokykloje? Na, kai pagalvoju apie savo vokiečių ir ką galėčiau suregzti šia kalba, panašu, kad taip. Bet mano mokiniam prancūzų kalba pirmoji, o atsakyti į klausimą comment tu t'appelle? kažkaip labai sunkiai sekasi, nors dalis jų dešimtokai...Aš tai tuo, tiesą sakant, visai džiaugiuosi, nes jei jiems sektųsi puikiai, tai kur kas prasčiau būtų man - nepakaktų bonjour ir je m'appelle mokėti...
O kol kas pratinuosi vadinama Miss ir neatsistebiu, kokių perliukų kartais pažeria mano mokiniai. Tikrai sutrikau, kai viena mergaitė paklausė, ar man penkiolika. Na, bet sakykim, penkiolika jai tiesiog yra "suaugusio žmogaus amžius". O pastarają spranuotą frazę išgirdau iš vieno trylikmečio, mokantis pasakyti savo nuomonę apie drabužius: "The tie is allright if it's a right tie". Ir būtumėt girdėję, kokiu rimtu tonu!
Išvada: mokytoja aš nebūsiu. Jei kada sugalvočiau, priminkit man tai;)
Linkėjimai iš šąlančios Princesės gatvės.
L-
